2016 m. rugpjūčio 16 d.

Fit food - 3 dienų avantiūra

Kas mane pažįsta pakankamai ilgai, žino mano požiūrį į dietas. Dėl svorio niekada nesiskundžiau. Na, jei jau sakyčiau, visišką tiesą, tai nebent tuomet, kai laukiausi sūnaus, o po to dukros, nors tuomet priaugtas svoris buvo minimalus, greičiau tik pats pilvas primindavo didelį balioną, kuris tuoj tuoj sprogs.
 
Kaip ir daugeliu klausimų, taip ir apie dietas turiu griežtą ir plius dar nepalenkiamą nuomonę (ji nepasikeitė ir po 3 išbandymo dienų). Kodėl man nepatinka dietos arba kas suformavo mano nuomonę, kad dieta, jei ji yra tik dėl dietos, blogai? Pirma, man žodis dieta ilgus metus asociajavosi su kūdinimusi be proto ribų. Antra, kai dar buvau paauglė, vienas mano vyresnių pusbrolių (greičiausiai pats to jau neprisimena) paprašė manęs prisiekti, kad niekada nesilaikysiu dietų, kitaip sakant, nesikūdinsiu. Trečia, prieš gerą dešimtmetį man labai artimas žmogus sirgo sunkia anoreksijos forma. Šios ligos pasekmės, vos nepasiglemžusios jauno žmogaus, įstrigo visam gyvenimui į mano galvą, o viskas gi prasidėjo nekaltai - lengva dieta keletui kilogramų numesti. To baisumo neįmanoma suvokti, kai tai nėra visai šalia tavęs. Ketvirta, dietą pateisinu tik tuo atveju, kai to reikalauja ne vyras, ne moteriški žurnalai ar aplinka, o sveikata.
 
Foto Du Mėnuliai
Besileisdama į avantiūros detales, noriu pasakyti, kad tai ne reklama ir ne skatinimas pirkti šį produktą. Tai greičiau mano patirties aprašymas, mat esu beveik tikra, kad garsusis maisto kritikas p. Užkalnis vargu bau, ar apie tai kada parašys. Neskatinu nei dietų, nei iškrovų, tik dėstau savo mintis, su kuriomis galima, bet tikrai neprivaloma, sutikti.

Tai kodėl fit food? Ogi vieną dieną nei iš šio, nei iš to kažkokių ypatingų problemų su svoriu neturintis mano vyras staiga atsiuntė man nuorodą į fit food puslapį su pasiūlymu sudalyvauti 3 dienų "žaidime". Pirmoji mano reakcija buvo maždaug tokia "tai negi dabar 3 dienas gersim tik sultis???". Į mano emocijas buvo numato ranka ir po darbo buvau nutempta į Fit food parduotuvę. Ten procedūra paprasta - užsisakai programą, susimoki pinigėlius (beje, gana nemažus) ir jau kitos dienos vakare atsiimi dar kitos dienos davinį. Tiesa, blogybė gal tokia, kad, kadangi su šiuo produktu susidūrėme pirmą kartą, neįvertinome, nei kokią programą rinktis, nei kas labiau tiktų, o užsakymą priimančios mergaitės nepasiteiravo, ar mes pirmą kartą bandome produktą, koks mūsų tikslas ir pan. Tad apie tai, kad pasirinkome pačią sudėtingiausią programą (Lieknąją) sužinojome visiškai atsitiktinai antrosios dienos vakarą. Kaip vienas mano pažįstamas mėgsta sakyti "patys kalti".
 
Programos laikas sutapo su vyro atostogomis, nes, anot jo, jam geriau eksperimentuoti ne darbo metu. Tuo tarpu aš turėjau laisvą dieną, o likusios dienos nusimatė savaitgalį. Antrą kartą nedaryčiau tokios pat klaidos ir tokiam eksperimentui ryžčiausi tik darbo dienomis, nes puikiai žinau, kad man taip būtų daug paprasčiau. Nemeluosiu, buvo sunku. Sunkiausia susitarti su savo smegenimis.
Na, o dabar žingsnis po žingsnio.
 
I DIENA. PENKTADIENIS
Sunumeruotus eiliškumo tvarka 4 buteliukų po 500 ml sulčių rinkinukus pasiėmėm dar iš vakaro. Taip pat užlipome ant svarstyklių, kurios begėdės parodė mums visai ne tokius skaičius, kuriuos manėme ten pamatysiantys. Pirminė reakcija - neigimas ir išsprūdęs "nesąmonė!" Taip pat sužinojome, kad ateinančias 3 dienas turime pamiršti kavą, maistą, alkoholį, o, kai jau bus laaaabai blogai, galime išgerti vandens (kaip žinia, jo nevartoju), žalios arbatos (kurios pakęsti negaliu) ir šiek tiek uogų ar vaisių pakramsnoti.
 
Labas rytas! Vyras išdidžiai šūkteli "mieloji, pusryčiai ant stalo!" :)
 
Foto Du Mėnuliai
Pasičiumpu Nr. 1 Super žaliąjį ir traukiu į studiją. Kad žalias, niekas ir nesiginčija. Spalva nelabai traukia ragauti, bet išeities nėra. Maukiu ir galvoju, kad viską atiduočiau už kvepiantį kavos puodelį. Kadangi turiu darbo, mintys pasiklystą tarp saldėsių ir pirmasis butelaitis palengva ištuštėja, nors širdyje jaučiuosi totaliai nelaiminga. Tiesa, skonis geresnis nei išvaizda. Nudirbu darbus ir namo.
 
Foto Du Mėnuliai
Vos sugrįžau pietums, ant stalo jau puikuojais Nr. 2 "Švytėk". Spalva ir skonis leidžia šiek tiek sušvytėti ir jau, rodos, imu patikėti, kad ištversiu be vargo visas 3 dienas. Šypsena iki ausų ir grįžtu prie darbų. Čia ir prasideda sunkioji dalis, nes studijoje kaip tik kepu 100 ir 1 macarons, o jiems skirtų sutepti kremų net nuo pirštų nulaižyti negaliu. Ką jau bekalbėti apie pačių macarons ragavimą. Jaučiuosi taip, lyg pati tyčiočiausi iš savęs. Sukandu dantis, pabaigiu darbus ir namo.
 
Iš lūpų vos neišsprūsta "kur eisim pavalgyti?", kai staiga prisimenu, kad vakarienė pagaminta. Išsitraukiu iš šaldytuvo Nr. 3 ir ramiai siurbčioju tyliai įtikinėdama, jog tai dėl savęs. Vaizdinė medžiaga baigiasi, nes nuo šios vietos savęs kontroliuoti praktiškai nelabai galėjau. Tiksliau savo minčių. Suvartojam po trečią butelaitį ir patraukiam į kiną - bandysime atsiplėšti nuo minčių apie mėsytes, salotytes ir torčiukus. Įtampa šeimoje akivaizdžiai auga ir jau girdžiu ausyse skambančius mano mamos žodžius "alkanas žmogus piktas". Tikrai taip. Piktas, tik nežinia, ant ko.
Kai vėlyvą vakarą suvartojam burokėlių spalvos Nr. 4, matau mūsų akyse šunišką žvilgsnį "maisto!!!!". O maisto nebus. Šaldytuve lyg tyčia keli pomidorai ir agurkai vartosi.
 
II DIENA. ŠEŠTADIENIS
Rytą pažadina žadintuvas. Ne, ne tas, kuris kasryt. Urzgesys toks, kad pramerkusi akis pirmiausia pažvelgiu į mūsų meino meškėnę ir suprantu, kad visgi čia ne ji. Keliamės. Kavos poreikis toks, kad galėčiau pažadėti ir padaryti beveik viską. Nuspėju, kad žinovai vienareikšmiškai sakys "įprotis/ priklausomybė/ normali organizmo reakcija" ir džiaugiuosi, kad šalių jų nėra. Taip, aš priklausoma nuo rytinio geros kavos puodelio. Nepamenu nė vieno ryto be jos, o dabar tai jau antras rytas iš eilės ir dar savo noru. Kvailystė!
Entuziazmas kiek apmažėjęs, bet vyras beišlekiančiai pro duris įteikia kaip didžiausią dovaną pirmąjį butelaitį ir palinki gero darbo. Išspaudžiu šypseną, o mintyse jau kurpiu planą, kad eisime kur nors  normalia papietauti. Ir ėjome. Prieš tai išmaukėme Nr. 2, tad persivalgyti poreikio nebuvo, bet tas žvėriškas žodžiais nusakomas jausmas, reikalaujantis bent kąsnio normalaus maisto toooooks... Taigi, sugriešijome ir tą pripažįstame.
 
Antroje dienos pusėje pasiimame kitos dienos davinį ir mūsų su vyru keliai išsiskiria. Aš iškeliauju pas mamą ir ten vasarojančius vaikus, o jis lieka namuose, nes baiminasi, kad uošvės kulinariniai šedevrai apsuks galvą ir sugadins visą reikalą. Beje, savo mamą iš karto perspėjau, kad aš "ant dietos" ir tik nieko nieko negamink. Manote, patikėjo... Na, patikėjo, kai pamatė išrikiuotus buteliukus ir be abejonės nuo replikų mano viešnagės dienоmis nesusilaikė, pradedant tokiomis, kad "žmonės kanclageriuose irgi badavo" iki "tu dabar taip visą laiką". O va, vaikams patiko - gi sultys. Ir tokios, ir anokios, visų paragaut norisi, bet niekaip nesuprato, kodėl mama nevalgo kotletukų, parūkytų dešryčių, blynų... Oi, pagundų tiek, kad norėjosi iš namų bėgti. Laikausi, o galva plyšta nuo skausmo. Tokia migrena paprastai mane kankina esant didelei įtampai... Žinau, rytoj bus geriau.
 
III DIENA. SEKMADIENIS
Mama atsargiai ryte perklausia, ar tikrai negersiu taip savo mėgstamos balintos kavos. Negersiu, nors taip norisi atsakyti, kad gersiu ir didelį puodą. Susiplaku Nr. 1 ir geriu geriu. Vaikai kažkodėl paragauti jau nebenori. Kadangi numatyta išvyka į mišką, sėdam į mašiną ir lekiam ieškoti grybų. Miške gera, ramu, tylu, jokio maisto kvapo. Tenka nuolat lankstytis, jaučiu, kad per juosmenį susilenkti sekasi lengviau ir tai smagiai nustebina. Bet tik tiek. Valgyti norisi žiauriai, o čia dar ir mažieji grybautojai užsimano užkąsti. Mano išganymu tampa alyviniai obuoliai, nors su mielu noru dantis suleisčiau į keptą duoną su česnaku. Galvoje vis dar tvinksi, tad vos grįžusi su mažąja einu pietų miego. Pakylu artėjant vakarui. Nr. 3 manęs jau laukia. Bandau užsiimti šeimai naudinga veikla, bet galvos skausmas tampa nevaldomas ir aš jau tiesiog meldžiu, kad greičiau ateitų rytojaus rytas. Pagaunu save, kad beveik nuolat nevalingai vartau mobiliajame esančias tortų foto, nors saldaus visai nesinori. Tuo net pati nusistebiu. Paskutinįjį Nr. 4 geriu be jokio noro, burnoje jaučiu žolės skonį ir tuo metu žinau, kad ketvirtos dienos neištverčiau. Kita vertus, trečia diena buvo bene lengviausia ir jokio "tikro" maisto neprireikė.
 
EKSPERIMENTO REZIUMĖ. PIRMADIENIS
Vos nubudus gaunu džiugią vyro žinutę su akivaizdžiais įrodymais apie svorio pokyčius. Pasiekimas aiškus. Galvoju apie savąjį ir suprantu, kad iki tos minutės, kai grįšiu į sostinę, būsiu jau spėjusi papietauti. Žiūriu į save veidrodyje ir pokyčius matau. Jie nėra drastiški, bet jaučiami ir net drabužiai, pradedant apatiniais, baigiant viršutiniais gula kiek kitaip. Kas gi tuo nesidžiaugtų. Visgi norėčiau pabrėžti, kad to nevertinu teigiamai, kaip svorio metimo priemonės, tai greičiau laikyčiau organizmo poilsio periodu ir normalia reakcija į pasikeitusį meniu. Tokias priemones reikia vartoti atsargiai ir su saiku. Sugrįžusi visgi ant svarstyklių lipu. Šypsena iki ausų!
 
Na, o pabaigai keletas išvadų-patarimų:
 
1. Tinkamai įvertinkite savo galimybes. Jei beskaitant susidarė įspūdis, kad 3 dienas tiesiog kentėjau, noriu pasakyti, kad ne viskas buvo taip blogai. Kaip jau minėjau pradžioje, esminė mūsų klaida - neteisingai pasirinkta programa. Jei būtume iš tų, kurie bent retkarčiais daro iškrovos dienas, tikiu, psichologinė būsena būtų kitokia.
 
2. Praėjus vos vienai dienai priėmiau sprendimą bent 1 dieną per vieną-dvi savaites paskirti iškrovai. Ne badavimui, o sąmoningai iškrovai. Nežinau, ar toliau rinksiuosi ragautus produktus, nes matau puikiai galimybes gaminius pasigaminti pati. Ir tą darysiu tik darbo dieną.
 
3. Ragautos sultys skoniu buvo gan panašios - didesniąją dalį sulčių sudaro obuolių sultys. Mums norėjosi didesnės įvairovės. Be to, tomis dienomis, kai vykdysite programą, išvykti niekur negalėsite, nes kiekvienos dienos pavakare teks pasiimti kitos dienos davinį.
 
4. Jei sunku pačiam sau spirti į užpakalį ir pasiryžti iškrovai, tokia produkcija gali būt puikiu startu. 3 dienų programa vienam asmeniui kainuoja nei daug, nei mažai - virš 48 eur. Susimokėjus, išsisukinėti ir apgaudinėti save nelabai norisi. Nieko kito gi neapgausi.
 
5. Jei pasiryžote tokiam išbandymui pirmą kartą, turėkite palaikymo komandą. Silpnumo akimirkomis turėsite, kas padrąsina judėti pirmyn, o ne sakys "tai imk dešros ir baik kankintis".
 
6. Turėkite veiklos, kad netektų sunkiomis valandėlėmis lipti sienomis.
 
7. Visiems aišku, kad jokios iškrovos nepadės, jei neturėsite normalios subalansuotos mitybos.

2 komentarai: