2014 m. rugpjūčio 26 d.

Gruzija ir... Šiaurės Turkija (III dalis)

Paskutiniu metu taip sunku prisiversti atsisėsti ir rašyti. Norisi tik kepti kepti kepti :) Bet, privalau sudėlioti paskutinius taškus ant i kelionėje po Gruziją. Tą ir darau...
 
VI diena. Liepos 12 d.
Pakylame vėlai.  Kaip minėjau II dalyje, miegojome taip, kad negirdėjome nieko, net kvietimo melstis auštant rytui. Tuo metu Turkijoje buvo ramadanas.
Valgomajame jokių kitų svečių. Pusryčiai... na, tokie paprasti, nieko ypatingo, beveik kaip studento.

Turkiški pusryčiai, Kars (foto Du Mėnuliai.lt)
Užkandame ir į kelionę. Tądien buvo nuspręsta aplankyti Ishak Pasha rūmus. Turiu pripažinti, kad nesitikėjau tokios gražios vietos ir tokių didelių rūmų. O kelionės metu iki jų prisižiūrėjau tokių nerealių gamtovaizdžio reginių, kad dar ir dabar akyse stovi. Kad ir šie Marso kalnai, iš tikrųjų vadinami Igdir kalnų vardu.

Igdir kalnai, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)

Arba netikėtai tolumoje iškylantis Ararato kalnas - buvo giedra diena, tad pavyko jį pamatyti ne debesų fone.

Ararato kalnas, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)
Pasiekiame Ishak Pasha rūmus. Įėjimas, jei gerai pamenu, kainavo 5 liras (lira apie 1,5 lito)asmeniui.

Ishak Pasha Sarayei, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)
Pažiūrėti tikrai yra ką, o jei esate matęs nors vieną turkišką filmą apie haremus, tada bus nesunku vaikščiojant po rūmus įsivaizduoti, kaip ten vyko gyvenimas. Beje, įdomus faktas, kad ten gyvenęs valdytojas turėjo vonią su karšto vandens tiekimu. Sakyčiau, labai modernus vyras buvo.
 

Ishak Pasha rūmų langai, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)


Ishak Pasha rūmų vidus, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)
Šių rūmų apžiūrai drąsiai paskirkite keletą valandų, nes valdos, kaip minėjau, ne mažos, o išplanavimas kai kur labai netikėtas, pvz., aukšti statūs laiptai be jokių ranktūrių. Taip taip, žinau, čia jau šių laikų išmislas, bet tokiems aukščio fobijos turėtojams, kaip aš, užlipus į viršų po to sunku be svaigulio žemę pasiekt :) Apžiūrėję valdas, pasukame atgal į Kars miestą.

Pasiruošėme vakarienei ir beveik kartu su vietiniais, nusileidus saulei, sėdome kavinaitėje pavalgyti. Nors sunkiai išsirinkome valgį, kai jis galiausiai pateko ant mūsų stalo, buvo galima pirštelius apsilaižyti. Sakyčiau, ši kelionė išliks mano atmintyje kaip viena tų, kurioje valgiau be proto skaniai, ir šis faktas ją labai gelbėjo.

VII diena. Liepos 13 d.
Priešpaskutinė kelionės diena. Šiandien tikslas - Ani miestelis Turkijos-Armėnijos pasienyje, vienas didžiausių išlikusių senovinių miestų, o po to kelionė atgal į Gruziją (bijau net pagalvoti apie pasienį). Kelionės palydovai labai jau užsidegę važiavimu į Ani. Valandėlė, ir aš suprasiu, ko jie taip spirgėjo ;)

Ani katedra, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)
Siaurais keleliais pasiekiame Ani miestelį. Turėkite omeny, kad teritorija atvira, tad jei karšta diena pasirūpinkite tinkamais rūbais, kad negautumėte saulės smūgio, ir be abejo, vandeniu. Beje, WC ten nėra... Įėjimas kainuoja panašiai kaip į Pasha Ishak rūmus. Siūlau taip pat turėti kokį nors kelionės gidą knygos pavidalu, kur būtų aprašytas šis muziejus, kad lengviau susigaudytumėte teritorijoje.
Ani, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)

Sakoma, kad seniai seniai tai buvo didelis miestas, talpinęs savyje apie 100 tūkst. gyventojų ir priklausęs Armėnijai, ne Turkijai. Todėl labai daug Armėnų keliauja aplankyti šio miesto ir vis dar vyksta dideli politiniai ir ne tik debatai, kam ši teritorijos dalis turėtų priklausyti. O Armėnija, rodos, ranka pasiekiama, teskiria status skardis ir Akhurian upė.


O kitoje pusėje budi akyli pasieniečiai, pasiruošę bet kam...

Ani, Turkija (foto Du Mėnuliai.lt)
Pasivaikščiojome, pasigrožėjome ir... namo namo...jau noooriu namo :) Kuo labiau artinomės prie Turkijos-Gruzijos sienos, tuo labiau niaukėsi dangus ir vėso oras.


Šį kartą sieną kirtome be didelių trukdžių, nors patikra buvo pagal visą aprašą. Pagaliau atsipūčiau ramiau, nes kažkodėl keistai ramiai jaučiuosi Gruzijoje, lyg ji ir namai būtų čia pat. Kažkokia optinė apgaulė, ne kitaip.

Už lango pila lietus lyg iš kibiro. Pavažiavę gerokai nuo sienos nusprendžiame pavakarieniauti... paskutinį kartą gruziniškai. Sustojame nedidelėje pakelės kavinaitėje. Užsisakome visko: chachapuri, šašlykų, aštrių šašlykų, baklažanų ir, žinoma, vyno.

Aštrūs šašlykai, Gruzija (foto Du Mėnuliai.lt)
Ir dar gauname priedo fantastišką vaizdą prieš akis. Buvo siaubingai gera ir skanu!!!! 

Javakheti, Gruzija (foto Du Mėnuliai.lt)
Prikimšę pilvus iki soties, patraukėme toliau. Vis labiau temo. O pagal susitarimą mes turėjome išlipti pusiaukelėje tarp Tbilisi ir Kutaisi. Prisipažinsiu, man toks planas pasirodė nelabai, bet rinktis nebuvo iš ko. Visa laimė, kad pusiaukelė buvo nemažas kaimas ir taksistų sukiojosi aplinkui ne vienas, tačiau visi branginosi. Visgi po kelių derybų gavom vairuotoją ir patraukėm į Kutaisi. Akys merkėsi, o mums dar reikėjo susirasti nakvynę, mat lėktuvas tik ryte. Taksistas primygtinai siūlo važiuoti tiesiai į oro uostą, neva, taupo mūsų pinigus. Mūsų planas - nors kiek nors sudėti bluostą, per daug neišlaidaujant. Ir kaip žinia, pasakyk taksistui, jis tau viską suorganizuos. Taip ir mūsiškis surado nakvynę už 40 larių.

VIII diena. liepos 13 d.
Paskutinis rytas Gruzijoje. Su džiaugsmu bundu, kraunu daiktus ir lekiam... ieškoti taksi. Ieškoti ilgai nereikėjo. Kaip visada derybos ir važiuojam, ne, tiksliau skrendam į oro uostą. Bagažo pridavimas. Pasų ir asmenų kontrolė, kažkodėl vykusi įleidžiant po 1 asmenį. Na, taip, kai per dieną vos 2-3 skrydžiai, galima tikrinti ir po vieną. Turbūt vadovaujamasi posakiu "skubos darbą velnias veja". Maloniai nustembu, kai pasienietė, grąžinusi mano pasą, su manimi atsisveikina "viso gero"! Viso gero, Gruzija! Kas žino, gal kada sugrįšiu...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą