2014 m. gegužės 29 d.

Dviejų Mėnulių kūdikystė baigėsi arba mano blogui jau 1-eri!!!

Prieš gerą mėnesį prisiminiau, kad kažkada, gegužės pabaigoje prieš metus į mano gyvenimą atėjo naujų spalvų, skonių ir potyrių. Taip taip, mano blogui, mano didelei avantiūrai, mano hobi, aistrai, mano naktiniam kūdikiui vardu "DU MĖNULIAI" šiandien suėjo lygiai 1-eri :)
 
foto Asta E. Gunnarsson, žurnalas Debesys

Avantiūra. Paskutiniu metu šis žodis dažnai įskrenda į mano lūpas, kai kalba pasisuka apie Du Mėnulius. Fenomenas. Mano fenomenas. Gimtadienio proga netgi mano gerbėjų FB skaičius perkopė 500. Sakysite "mažai", o aš atsakysiu "labai daug" ;) Man, kaip kulinarei-kepėjai-virėjai mėgėjai tai labai daug. Žiūriu į tą skaičių ir negaliu patikėti. Kita vertus, be galo smagu, širdis šoka džiaugsmo šokį, kad turiu tų, kuriems patinka Du Mėnuliai, kad jie jau išbandė ir žino, su kuo Du Mėnuliai valgomi.
 
 


 
O, ar prisimenate pradžią? Kai atėjau pas Jus drebančiom kojom ir rankom ir pasiūliau vanilinius keksiukus su maskarponės kremo kepurėlėmis. Aš vis dar juos dievinu!!! Tačiau nuotrauką drąsiai pakeisčiau. Nuotraukos tuomet buvo paprastutės, nemačiau nei nukertamų kampų, nesupratau, kas ir kaip. Dar ir dabar daug dalykų susijusių su technika mane baugina, bet aš stengiuosi įveikti ir šias baimes.
 
 
 
Taip ir yriausi pirmyn, rinkdama informaciją, bandydama, derindama, nebijodama improvizuoti. Būta visko - ir nesėkmių, ir visiškų fiasko, ir totaliai gražių kūrinių, skanių idėjų, burnoje tirpstančių skanėstų.
 
 
Ir vis dar jaučiu begalinį norą gilinti savo žinias, derinti neįmanomus derinius ir nustebti "GARDU, BEGALINIAI GARDU". Metai, vieneri metai, tai labai daug mažam žmogučiui. Tą puikiai suvokiu žiūrėdama į savo jau paaugusią Sofiją Mariją. Ir kartu tai taip mažai, kad galėtum išjausti, suvokti ir pasidalinti su kitais, kad galėtum atsiskleisti taip, kaip norėtum.
 
 
 
Po sūnaus Emilijaus išleistuvių darželyje vis mąsčiau, kad per tuo metus gavau labai daug. Tai lyg dovana, kurios laukiau ilgai ir kad kartais net nesugebu suvokti, kad prieš akis mano rankų darbas. Atsidarau šaldytuvą ir įdėmiai spoksau... Na, bet kaip nespoksoti, jei akims siaubingai gražu?!
 
 
 
Tik šiandien neturėjau į ką spoksoti, nes likus vos kelioms dienoms iki šventinės dienos, ją pamiršau, tad likau ir be šventinio torto. Taurė vino spumante bus puikus šio vakaro finalas, o artėjančios Tėvo dienos proga atsigriebsiu ir su saldėsiais :)
 
Ir pabaigai... nė neįsivaizduojat, kokias kantrybės pamokas apturiu kaskart, kai namie tokie gardėsiai, o ragauti jų negaliu :)

4 komentarai:

  1. Sveikinu Neringa! Visuomet su malonumu perskaitau naujus Jūsų įrašus! Linkiu dar didesnių eksperimentų, netikėtų derinių, skanių kepinių ir ramių naktų! :)
    Daiva

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveikinu! :)
    Linkiu, kad įkvėpimas neišblėstų dar ilgai ir tavo blogas po kiek laiko galėtų prirašyti ir nuliuką po vienetuko :)

    AtsakytiPanaikinti