2013 m. birželio 28 d.

Lietingas vėlyvas penktadienio rytas

Jau antras rytas šioje savaitėje, kai su mažąja pakylam apie pietus. Pagalvosite "vajetau"! O aš atvirkščiai, tiesiog mėgaujuosi tokiais rytais ir tokia galimybe, juolab, kad ne kiekviena kūdikį auginanti mama sau tą gali leisti. Tiksliau kūdikiai paprastai to neleidžia. Na bet mano Sofi tikras stebuklas: jei mama miega, ji irgi pašonėj saldžiai snaudžia :)
 
Tai va atsikeliam tik sučirškus telefonui, o ten susirūpinęs tėtukas "kiek galima miegoti?". Čia kaip tam filme "miegoti, miegoti, miegoti"... niekad nebus per daug ir bent jau man...
 
Taigi, už lango vasarinis lietutis, o aš kavos ir... blynų. Taip taip taip, sakiau, kad šią savaitę jų nekepsiu, bet... organizmas reikalauja. Šiandien mėgavausi blynais su maskarponės sūriu. O gavosi tokie puručiai su traškančia plutele... mmm... Būtinai reikės juos išmėginti ir su sūnumi.
 
Receptas labai paprastas iš šio bei ano, nes šaldytuvas apytuštis - ryt laukia pajūris, tad neverta jo ir labai pildyti.
 
Tiesa, blynus kepiau širdelių formos keptuvėje/vaflinėje. Gavosi apie 4 drūti blynai.
 
Blynams: 1 kiaušinis, apie 150-200 ml vandens, 15 g sviesto, žiupsnelis druskos, 1 a. š. vanilės cukraus, keletas a. š. cukraus, miltų tiek, kad tešla būtų beveik grietinės tirštumo ir apie 100 g maskarponės sūrio.
 
Eiga: sviestą išlydome, į pravėsusį sviestą suberiame cukrų, vanilės cukrų, įmušame kiaušinį. Viską išmaišome, pilame vandenį ir miltus. Viską gerai išplakame. Sudedame maskarponę ir gerai išmaišome. Kepame širdelių formos keptuvėje.
 
Gaila, foto neturiu, nes tiesiog nespėjau įamžinti. Gal kitą kartą... kai vėl už lango lis lietus...
 

2013 m. birželio 27 d.

Damų pusdienis su Pavlovos pyragaičiais

Šiandien kaip niekad turėjau įspūdingą dieną - turėjau svečiuose du brangias damas, kurios į mano gyvenimą atėjo visai skirtingomis aplinkybėmis ir tuomet nebuvos susijusios su maistu. Tačiau šiuo metu abi intensyviai gamina ir yra pavyzdžiu man: Asta, elektroninio žurnalo Debesys įkūrėja ir "variklis", ir Daiva, knygos "Kvepiantys" autorė. Labai džiaugiuosi, kad galiu pažinti šias dvi nuostabias moteris.
 
Seniai turėjau tokį smagų pusdienį moterų tarpe. Plepėjom apie viską ir visos kartu!!! Ir kiek gerų idėjų, patarimų, komplimentų ir paskatinimų buvo išsakyta... Ir taip šilta, miela, jauku buvo... Nerealus jausmas, kurį tikrai kada nors pakartosime gal čia Vilniuje, gal Lince pas Daivą, o gal Stokholme pas Astą... Trys skirtingos šalys, trys mamos, žmonos, virtuvių okupuotojos, namų jaukumo kūrėjos ir nerealių idėjų generatorės.
 


O tokiai ypatingai dienai reikėjo ir kažko gardaus. Tad kepiau tuos be galo gardžiai kvepiančius ir ne tik mūsų butą, bet ir visą namą užkvepinančius braškinius bananinius keksiukus. O ką dar?- galvoje kirbėjo mintis. Minčių nebuvo, o čia kaip tik Valerija savo blog'e Sweet Cukerka pametėjo Pavlovos pyragaičių idėją.

2013 m. birželio 26 d.

Rikotos blyneliai su braškių padažu

Atsikėlusi vieną birželio rytą, kaip įprastai, sūnaus nepaklausiau, ko norėtų pusryčiams. Atsakymo variantai šiuo klausimu pas šešiamečius labai riboti, tad pasiklioviau savo nuojauta. Blynus jis valgo visada. Tiesa, teisingumo dėlei turėčiau paminėti, kad tik trijų rūšių: bulvinius, lietinius be nieko ir vaflinėje keptas širdeles. Ir viskas.

Rikotos blyneliai su trintomis braškėmis
O man staiga į galvą šovė, kad kepsiu rikotos mažus blynelius. Kodėl rikotos? Ogi todėl, kad kaip tik jos buvau nusipirkusi. Tad tyliai sau maišiau tešlą, o garsiai paskelbiau tik, kad valgysim blynus. Mažasis apsidžiaugė, ir bežiūrėdamas animacinius filmukus, laukė blynų.

2013 m. birželio 25 d.

Kreminiai Bostono keksiukai

Kreminių Bostono keksiukų receptą aptikau naršydama Joy of Baking svetainėje. Iš tikrųjų kreminiai Bostono keksiukai yra Bostono kreminio pyrago (Boston Cream Pie) variacija. Tiesą pasakius, jau senokai turėjau minčių kepti jį patį, bet aptikusi mažus pyragėlius – keksiukus – labai nudžiugau. Taip daug įdomiau!

Bostono keksiukus kepėme tą pačią dieną, kaip ir Braškinius bananinius keksiukus. Mat buvo numatyta, kad dalis skanėstų keliaus su manimi į paskutinę ispanų kalbos pamoką, dalis į sūnaus paskutinę pamoką, na ir dalis į vyro bendradarbėms. Ech, kaip viskas tobulai atrodė (ten dar buvo ir pūkiniai debesėliai su grietinėle ir braškėm).... ir labai labai skanu.
 
Bostono keksiukai susideda iš trijų komponentų: nuostabaus idealiai puraus vanilinio keksiuko, ypatingai švelnaus aksominio vanilinio kremo ir šokoladinės glazūros. Manau, kad iš keksiukų tešlos iškeptas biskvitas būtų idealus pagrindas bet kokiam tortui. Dar niekur neteko valgyti tokio purumo keksiukų!

2013 m. birželio 24 d.

Braškinis tiramisu tortas

Dvi dienas namuose karaliaujam vien damos – aš, mano mažoji Sofija Marija ir meino meškėnė Dakota. Ko ne tikri damų namai!

Va, jei dar nebūtų taip baisiai tvanku, būtų galima teigti, kad tikras merginų rojus. O dabar katė visą laiką tyso ant žemės visu ūgiu ir bando gaudyti taip skurdžią vėsą, mažoji įsigudrinusi naujo buteliuko arbatai snapelį naudoja vietoj kramtuko (matyt, greitai turės baltų perliukų burnoje) ir ištisai zyzia, o aš bandau nezyzimo tarpuose susitvarkyti namus ir dar kažką pakramtyti.

Na bet naktį miegojome fantastiškai. Jau nepamenu tokio ryto, kai buvau pakilusi iš lovos beveik vidurdienį. Ir tik gerdama rytinę kavą bei sveikindama mamą su Joninėm, suvokiu, kad kažkam jau pietų metas.

Netrukus sulaukiu draugės Kristinos skambučio. Ką?! Ar noriu braškių? Naminių? Be abejo!!! Apsižiaugiu, kaip vaikas, ir jau mąstau, kad turėsim ką sulapnot karštą šventinę popietę. Pasirodo, praeitą naktį Dzūkijoje ir pajūry lijo, o pas mus nė lašo. Nežinau, gal sostinėje ir lijo kur nors, bet, kaip visada, mūsų namai aplenkti. Tad vis dar laaaaabai tvanku, o braškės su vėsiu pienu būtų pats tas.

Keptų burokėlių ir brinzos salotos

Keptų burokėlių ir brinzos sūrio salotos

Pavasaris ir vasara idealus laikas įvairioms salotoms. Mes dažnai susimeistraujame vienokių ar kitokių.

 

Pastaruoju metu ypač pamėgau įvairias sėklas salotose. Pasibarstai moliūgų ar saulėgražų ir salotos jau kitokios.
 
Paskutinį kartą viešėdama pas mamą, buvau paprašyta pasidalinti perpus paskutinius pernykščius burokėlius. Netrukus bus šviežių, bet pernykščiai gerai išsilaikę, tad reikėjo sugalvoti kažką įdomaus. Deja, šaltibarščių valgyti dar nedrįstu - bijau, kad mažosios Sofijos pilveliui tai gali nepatikti. Tad mintyse sukosi salotos, salotos, salotos...Tik kokios?!
 
Kepti burokėliai? Ar žinojote, kad burokėlius galima kepti? Hmmm... Pirmą kartą apie tokius išgirdau visiškai neseniai. Tiksliai nebepamenu, bet, berods, perskaičiau Gurmano gide. Ir pamenu, tada pagalvojau, kam kepti, jei galima išvirti. Kiek pamenu, nei mano šeimoje, nei giminėje niekas burokėlių nekepdavo. Nebent, man nežinant :)

2013 m. birželio 23 d.

Morenginiai bokšteliai


Mano pirmagimis ruošėsi kelionei prie jūros su močiute. Ta proga jo pasiteiravau, ko norėtų, kad jam iškepčiau vežtis. Atsakymas buvo vienareikšmiškas „Šokoladinių pupų“!!! J Šokoladinių pupų, tai pupų… O tuo pat metu mąsčiau, ką reikės daryti su 5 kiaušinių baltymais. Šaldytuve jau ir taip pora indelių su baltymais, kurie sendinasi ir bus paversti macarons‘ais. Tad dar vienas indelis būtų žiauroka...

Tuomet prisiminiau, kad mano mėgiamoje knygoje „Kvepiantys“ Daiva siūlo iš baltymų pasigaminti morengų. Čia turėčiau stabtelėti, atsikvėpti ir... pasakyti tiesą – kartą juos dariau, bet nepavyko, nes ne iki galo išplakiau baltymus. Bet vakar buvau tikra, pavyks, kadangi jau nemažai praktikos su baltymais gaminant dvigubus saldukus ir macarons‘us.

Braškinė panna cotta


Braškių sezonas tęsiasi, tad pristatau dar vieną ideliai karštai vasarai tinkantį desertą – braškinę panna cotta.

2013 m. birželio 20 d.

Naminis vanilinis kremas



Anksčiau tartaletėms ar pilkytiems pyragėliams neva vanilinį kremą virdavau iš prekybos centre nupirktų miltelių. ir labai džiaugdavausi jų skoniu....ech, kokia saviapgaulė tuomet buvo. Dabar jau ranka nekyla pirkti miltelių, kai galiu pati išsivirti pačio nuostabiausio vanilinio kremo.
 
Šio nuostabaus vanilinio kremo receptą radau svetainėje Joy of Baking. Nė neįsivaizdavau, kad namuose galima pasidaryti tokį gardėsį. Šis kremas puikus tuo, kad yra labai švelnios tekstūros, kvepia vanile, gamintas namie ir ne iš miltelių, be galo skanus :)

2013 m. birželio 19 d.

Braškiniai bananiniai keksiukai


Braškinis bananinis keksiukas
Braškinius bananinius keksiukus Joy of baking internetinėje svetainėje nusižiūrėjau dar tuomet, kai už lango siautė žiema. Ilgai svajojau, kaip juos kepsiu ir kaip po to skaniai valgysiu. O šiandien kaip tik ta diena, kai juos kepti pats laikas: braškių yra, švęsti taip pat yra ką – baigiau dar vieną ispanų kalbos lygį . Panašu, kad greitu laiku galėsiu drąsiai sakyti, kad kalbu ne 4 kalbom, o 5!!! Tiesa, dar vienos pagrindai yra, bet jau turbūt nebe tie metai ją „įkąsti“. Turiu omeny, neįveikiamąją prancūzų... 

2013 m. birželio 16 d.

Apelsinais kvepiantys šeimos pietūs

Jau turbūt pastebėjote, kad daugelyje savo įrašų nuklystu į vaikystę. Vakar susimąsčiau, kodėl. Ir tikriausiai atsakymas būtų toks - todėl, kad vaikystėje namai kvepėjo kepamais pyragais, mėsos vyniotiniais, cukruotomis bandelėmis ar spurgomis su uogiene... O kur dar mamos pagaminti patys skaniausi pasaulyje virtiniai su varške (šiais laikais kažkodėl vadinami koldūnais), nuostabus bulvių plokštainis, cepelinai, balandėliai, „šiuškės“ (dzūkiškas patiekalas, kuriuo kada nors atėjus rudeniui pasidalinsiu ir su jumis)... Vardinčiau ir vardinčiau.

Beje, tėčio mama, mano močiutė, taip pat Dzūkijos sostinėje savo laiku buvo garsi tortų, ypač vestuvinių, kepėja... Ir nors genuose lyg ir turėtų visa tai būti užkoduota, bet virtuvė mane prisikvietė rimtesniems bandymams gimus sūnui. Matyt, pasąmoningai norėjosi, kad mano vaikai taip pat prisimintų tą jaukų naminio maisto kvapą. Apskritai, maistas ir jo ruošimas man asocijuojasi su šeimos subūrimu. Mes visada apsitariame, ką gaminsime, ko norėtume. Visada bent kartą per dieną susėdame kartu prie stalo. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad namie gaminu ne tik aš, bet ir mano vyras. Tik saldėsių kategorija griežtai priklauso man, išskyrus kepamus ant grotelių.
Apelsininė višta/kokosiniai ryžiai/salotos su apelsinais
Taigi grįžtant į vaikystę, dažną sekmadienį mama kepdavo vištą su bulvėmis, o prie jos būdavo kopūstų salotos su majonezu. Šis derinys ilgą laiką mane persiokiojo ir niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad višta galėtų būti kepama kitaip. Tačiau jau keleri metai namuose išbandome naujus skonius, derinius, kurie rodos sunkiai turėtų derėti, ir mėgaujamės naujais šedevrais.

Paskutiniu metu turime laimės kepti namines vištas, kadangi mano anyta vis mums parūpina vieną kitą. Niekad neatsisakome ir esame labai dėkingi už tai. Gi visi žino, kad naminis produktas šimtą kartų geresnis už masinės gamybos. Tad ir išmonės prireikia daugiau, kad kiekvieną kartą galėtume mėgautis višta pagaminta kitaip.

Taigi aną savaitę į mūsų namus atkeliavo dar viena višta, kuri norėjo būti skaniai suvalgyta J Pasiruošusi ją marinavimui, pradėjau galvoti, kaip čia ją pagaminus su vasaros natomis. Namie radosi keletas apelsinų, todėl nutariau, kad bandysiu kepti apelsininę vištą.

2013 m. birželio 15 d.

Greitasis braškinis tiramisu


Braškės, braškės, braškės... Jų laukiame kiekvienais metais. Nuostabioms raudonskruostėms kvepiančioms uogoms turbūt abejingų nėra. Braškių sezoną atidarėme dar praėjusį ketvirtadienį, vos sužinojau, kad jomis jau prekiaujama. Taip norisi suspėti jomis pasimėgauti, nes braškės vos pasirodo ir jų jau nebėra...
Braškinis tiramisu
 
Kai prasideda uogų sezonas, turbūt galėčiau būti gyva vien jomis. Ir taip būna liūdna, kai šis kvapnusis periodas baigiasi.

Vaikystėje braškes mėgau valgyti vienas, nuskintas dar lysvėje, su cukrumi, su pienu ir batono rieke...Tokia tad buvo mada tuomet kaime pas močiutę. Dabar mano šeimoje jas valgome panašiai ir visi beprotiškai jas mėgstame. O kai norisi kažko rafinuotesnio, tuomet aš kimbu į darbą ir neilgai trukus jau ragaujame braškes kitaip.

O šiandien kaip tik tokia proga pasitaikė, kad reikėjo patiekti atvykusioms į svečius giminaitėms desertą, o jėgų vakar kažką gaminti labai ypatingo nebuvo. Kita vertus, tai ką patiekiau, manau, kad buvo gana subtilu.

Šaldytuve gulėjo dubenėlis braškių, maskarponės sūrio. Tad į galvą atėjo vienintelė mintis – braškinis tiramisu. Tik va naminių damų pirštelių jau nebeturėjau, o kepti laiko nebuvo, tad naudojau pirktinius, bet pažadu greitai šią klaidą ištaisyti ir kitą kartą bus gaminamas tik su namie keptais.

2013 m. birželio 12 d.

Macarons arba prancūziški migdoliniai pyragaičiai

Macarons‘ai buvo tikras atradimas mano virtuvėje. Ir nors pirmas susitikimas su jais įvyko prieš metus viename gražiausių Prancūzijos miestų Bordo (Bordeaux regionas garsėja taip pat puikiausiais ir bene brangiausiais pasaulio vynais), tuomet jie man didelio įspūdžio nepaliko.

Tačiau matant, kaip kitos namų kepyklėlės yra įvaldžiusios šių nuostabių burnoje tirpstančių su sijonėlių gardėsių gamybą, vieną dieną susikaupiau tam ir aš. Ir nustebau – nebuvo taip sudėtinga, kaip kartais sakoma!

Pūkiniai debesėliai

Pūkiniai debesėliai
Ar vaikystėje mėgdavote gulėti kaime pievoje ir žiūrėti į pro šalį plaukiančius debesis? O ar ieškodavote tarp jų, ką nors primenančių, pavyzdžiui, nykštuką, kiškį...

Vaikų vaizduotė neišpasakyta, tad ko tik mes ten neregėdavome. Ir dabar, jei kelionė būna už miesto ir trunka ilgėliau, bei nereikia vairuoti mašinos, mėgstu stebėti nuostabaus grožio debesis. Ir pagaunu save, kad kaip vaikystėje, vis dar ieškau tarp jų panašių į kažką iš šio pasaulio.... ech, tie balti, lengvi, pūkiniai debesėliai...visai, kaip tam eilėrašty... 

Kaip puiku, kai vasara ateina,
Pievos nusidažo spalvomis,
Aš nusiperku ledų geltonų
Ir patraukiu basomis. 

Atsisėdu ant pūkinio debesies
Ir skrendu viršum pilies,
Nusileidžiu ant kėdės,
Gal kas nors gi man padės?! 

Apsivilkusi marga suknute
Kaip drugelis plazdenu.
Iš tikrųjų aš maža kregždutė,
Šaunu viršum debesų. 

Ar ragavot balto debesies?
Skonio nepamiršiu ligi pat mirties.
Užsimerkiu ir regiu save
Plaštake skrajojančia nakčia. 

Tai, ar ragavot balto debesies? Aš ragavau!!! Ir skonis jų fantastiškas! Tad kas tie pūkiniai debesėliai?! 

2013 m. birželio 11 d.

Auksiniai svogūnų žiedai


Svogūnų žiedai tešloje man primena tuos vakarus, kai, užmigdę pirmagimį, su vyru stovėdavom prie keptuvės ir čirškindavom šiuos auksinius apskritimus. Po to išsitraukdavom po butelį šalto alaus ir įsijungdavom kokį gerą filmą. Sakysit, mažai romantikos J Jos pakako, pakanka ir dabar. 

O svogūnų žiedus gaminti namuose mintis atsirado po to, kai kartą jų paragavau vienoje kavinėje. Kažkodėl tuomet pagalvojau, kad jau namie tai turbūt tokių nepasidarytume. Ir labai klydau. Reikėjo tik pasinaudoti google paieška, o ten, kaip visada, receptų gausu.

Tuomet netgi sužinojau, kad yra toks kukurūzų krakmolas, kurį, beje, dabar naudoju gaminant tiek saldžius, tiek rimtus patiekalus. O kaip tuomet mes jo ieškojome mūsų didžiuosiuose prekybos centruose ir jau manėme, kad nerasime nė su žiburiu. Tačiau visgi pavyko rasti.

Švelnus it šilkas

Kiek pamenu, mūsų šeima keliaujanti – tiek po Lietuvą, tiek po svečias šalis. Didesnė dalis kelionių vadinamosios komandiruotės. Belieka tik pasidžiaugti, kad jų dėka visgi pamatyta nemažai. Tiesa, šeimoje keliauju „su darbu“ ne aš viena. Mano antroji pusė toks pat nuolatinis keliautojas, tik šalys jo gal kiek egzotiškesnės. O mažiesiems šeimos nariams kelionės būna tik poilsinės ir dar su tėvų parinkta kryptimi. Keliauti mums patinka, o taip pat mėgstame, kai po kelionės mus kažkas pasitinka, nukloja stalą ir laukia mūsų nuotykių pasakojimų.

Kalnai Alatau, Kazachstanas
Tad kiekvieną kartą vyrui išvykus į kelionę, tyliai mintyse planuoju grįžimo proga ką nors gardesnio ir dar neragauto. Paskutinė jo kelionė buvo nei toli, nei arti – Kazachstanas. Man tai didelė egzotika, nes mano Artimieji Rytai, gal kam pasirodys keista, pasibaigia Minske. Toliau gal ir norėtųsi, bet kiek baugu, tad ES sienos, mano supratimu, tinkamiausia riba man. Na čia gal saugumo prasme, bet saugumas man visada buvo be galo svarbus. O saugumo poreikis dar labiau padidėja susilaukus vaikų.

Taigi prisiklausiusi apie tenykščią virtuvę, norėjosi grįžusiam vyrui patiekti kažką ypatingo. Ta proga buvo sugalvota padaryti neįprastas Cezario salotas pagal Oliverį, o taip pat reikėjo neprastesnio deserto. Tad su vyresnėliu, atsivertę mūsų mėgiamą knygą „Kvepiantys“, nutarėme, kad šį kartą kepsime kreminį tortą. Susipirkome visus ingridientus ir pradėjome darbą.

Prisipažinsiu, su tešla teko pakovoti, nes visgi jos užminkymas nėra įprastas. Be to, pirmą kartą teko minkyti sluoksniuotą tešlą. Jeigu kartais esate darę prancūziškus ragelius, tuomet jums viskas seksis paprasčiau. O jeigu ne, neišsigąskite ir tiesiog pabandykite. Jei net ir nebus tobula, skonis bus vis tiek neapsakomas.

Turbūt kiekvienas virėjas/kepėjas/kulinaras/gurmanas turi savų paslapčių, o ir tą patį receptą mato savaip. Tad aš nebūčiau aš, jei permetusi akimis receptą jo neredaguočiau pirmiausia mintyse, o po to jau prie puodų. Taip nutiko ir šįkart.

Originalo siūlomas kremo receptas net ir man, mėgstančiai visokias "riebybes", pasirodė kiek per riebus ir pieno bei grietinėlės proporcijas tiesiog sukeičiau vietomis.

2013 m. birželio 10 d.

Bruschetta su užkepta mozzarella


Esame lengvos ir paprastos virtuvės gerbėjai. Tokiais turbūt tapome po daugelio kelionių, kurios dažniausiai krypsta link pietinių Europos šalių – Graikija, Italija, Ispanija...Turbūt niekas nesiginčys, kad italai ar ispanai investuoja į gerus produktus, tačiau neinvestuoja laiko maisto gaminimui... Na gal išimtinėmis akimirkomis. Tuo mane ir žavi šios dvi šalys, kurios, mano nuomone, labai panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Lai neįsižeidžia tikri italai ar ispanai už šį sugretinimą!  
 
Alyvmedžiai, Vinci, Italia
 
Geras vynas, skanus maistas, tikras ir geriausios kokybės alyvuogių aliejus... taip taip, jiems aliejaus kokybė labai rūpi. Priprato ir mano šeima turėti tik tikro ir gero itališko ar ispaniško alyvuogių aliejaus ir, jei tik turime progą, patys jo ir parsivežame. Kaip žinia, gero alyvuogių aliejaus lašelis gali labai daug. Iki šiol jį vartodavome tik maistui, tačiau neblogiau jis tinka ir rūpinantis savo išoriniu grožiu.


Panzano, Italia
Alyvuogių aliejus vienas svarbiausių ingridientų gaminant ir bruschetta su užkepta mozzarella. Tad pasirūpinkite juo iš anksto. Šią užkandėlę pamėgome taip, kad paskutiniąją savaitę gaminti teko vos ne kasdien. Pagalvosite „kaip nuobodu“, tačiau kai išgirsti iš mylimo žmogaus sakant „vakar taip skaniai valgėm, gal pakartojam?“, nekyla net mintis atsisakyti pakartoti. Na ir kartojam, ir manau, kad kartosim šią vasarą dar ne kartą. Ir atsikimškite gero derančio vyno butelį prie šios užkandėlės ;)
 
 
Ši bruschetta skani tiek šilta, tiek atvėsusi, nors jei įmanoma, valgykite šiltą. Idealiai tinkama pasiimti su savimi į gamtą. O jei paruošti, prireiks viso labo gerų 20 min.: 5 min. gamybai ir 15 min. kepimui.  
Bruschetta su užkepta mocarela

2013 m. birželio 9 d.

Sluoksniuotas mini stebuklas

Kiek pamenu iš vaikystės, nė viena didžioji šventė, nė vienas didesnis balius, nepriklausomai, ar jis vyko pas mus ar svečiuose, giminaičių vestuvės, nepraėjo be mano mamos daryto želė torto. Niekur kitur ir neteko kažko panašaus matyti ar ragauti. O tas tortas buvo ypatingas tuo, kad želė visada buvo susluoksniuota labai plonai, torto viršus ornamentuotas vaisiais, o krašteliai papuošti plonai kapota želė. Be to, prie didelio torto šonų būdavo suformuoti kraštai iš puodeliuose šaldytos želė. 

Tuomet, dar sovietiniais laikais, manau, daugeliui tai atrodė kažkoks šedevras. Ir prie to šedevro prisidėdavome ir mes su sese, nors ir nelabai degdavome noru tai daryti. Bet kadangi mūsų namuose šventėms būdavo ruošiamasi gaminant patiems, tai niekur nesidėdavome ir puošdavome puošdavome. O turint omeny, kad sovietmečiu parduotuvėse nieko nebūdavo, tad želė darymas būdavo irgi ypatingas. Skirtingas spalvas išgaudavome iš kompotų, pavyzdžiui, raudona splava – iš vyšnių kompoto, geltona – iš geltonųjų slyvaičių kompoto, o balta – iš pieno.  

Želė mėgstu iki šiol ir gaminu gana dažnai, nes namiškiai irgi jos neatsisako. Tačiau gerai pamenu pirmąjį fiasko su savo pirmagimiu, kai pirmajam jo gimtadieniui dariau tik jam vienam skirtą želė tortą su uogom. Mažasis nė neparagavo, tačiau rankos buvo sukištos iki alkūnių į želė. Ir po to šio skanėsto į burną neėmė ilgai. Bet dabar šlamščia ją, kaip ir mes su vyru. Labai tikiuosi, kad paaugusi mažoji taip pat įstos į mėgstančių želė klubą. 

2013 m. birželio 7 d.

Riešutinės širdelės

Žiemą, kai laukiausi mažosios, vienu metu buvo apėmęs nenumaldomas noras riešutams. Jų galėjo būti visur – salotose, saldėsiuose, rimtame maiste. Mane pažįstantys žino, kad esu turbūt didžiausia blynų gerbėja.
 
Pamenu, dar mokyklos laikais mama kiekvieną mielą rytą kepdavo blynus – lietinius, „čirvinius“, su obuoliais, su varške. Ir ne todėl, kad jai labai tai patikdavo, o todėl, kad pasiteiravus, ko pageidautume su sese pusryčiams, atsakymas būdavo vienas „BLYNŲ!!!!“ Blynų, tai blynų. Taip juos ir valgiau kiekvieną rytą, kol baigiau mokyklą. O tada mano rojus baigėsi, nes studijuoti iš Dzūkijos širdies išvažiavau į Lietuvos sostinę, o vėliau netgi užsienin. Teko blynus keptis pačiai.

Bulviniai blynai apskritai atskira istorija. Juos taip pat be galo mėgstu ir galiu kepti bet kuria pasitaikiusia proga. Ir, be abejo, patys skaniausi – kepti mamos. Tokie purūs, ką tik nuo keptuvės su geru šaukštu grietinės....
 
Na o grįžtant prie riešutų, kažkodėl niekad nebuvo minčių į miltinių blynų tešlą įberti riešutų, nors juos visada mėgau. Ir tik paskutiniais nėštumo mėnesiais ši geniali mintis šovė į galvą. Na ir pabandžiau. Blynai išėjo pasakiškai gardūs. Pamenu, juos bevalgant vis galvojau, na kodėl anksčiau apie tai nesusimąstydavau...


Riešutinės širdelės

2013 m. birželio 5 d.

Sausainiai vaikams

Kai šeimoje yra vaikų, nori nenori dalis kepinių gaminami atsižvelgiant į juos. Juolab, kad virtuvėje dažnai šeimininkauju ne viena. Turiu  pagalbininką – savo vyresnėlį, šešiametį garbanių Emilijų. Tuo tarpu mažoji Sofija Marija dar tik tyliai stebi visus mūsų virtuvės laimėjimus, nors nė kiek ne abejoju, kad paaugusi irgi pageidaus pasverti miltus ar sukišti savo mažas rankelės į sausainių tešlą.
 
Todėl vieną dieną bestebint garsioji Buddy Valastro šou per televizorių, kilo mintis iškepti amerikietiško stiliaus sausainių, tik ne tų garsiųjų su šokolado gabaliukais, vadinamų Chocolate chip cookies, o su M&М‘s. Žinau žinau, galbūt jau būtų geriau su gero šokolado gabaliukais. Tad kitą kartą pabandėme su džiovintomis vyšniomis, saulėgrąžomis, pabarstukais ir...Smarties.

Burokėlių daugiaryžis/Risotto


Kartais būna dienų, kai norisi kažko, o ko, patys nežinome. Oi kaip tuomet sunku apsispręsti, ar norisi saldaus, ar sūraus, o gal kažko naujo neišbandyto.

Taip nutiko ir tąkart, kai laukėme svečių – gerų draugų Maksimo ir Lianos. Norėjosi pirmajam patiekalui patiekti kažką, ko dar nebuvome nė patys, nė mūsų draugai ragavę.

Kelias dienas vyko tikra paieškų kova ir pagaliau mano vyras pasakė, kad tieksime risotto.... burokėlių risotto... Tad iš pradžių išgirdusi vyro pasiūlymą kiek sutrikau, nes rissoto arba lietuviškai daugiaryžis man labiau siejosi su grybais, vištiena, bet nesinorėjo tuometinio savo skepticizmo ir konservatyvizmo kelti į paviršių. Burokėlių risotto pasirodė įdomus, netradicinis, nors jam naudojami mums, lietuviams, įprasti ingridientai, patiekalas.

2013 m. birželio 4 d.

Pievagrybiai su mėlynuoju pelėsiniu sūriu

Vieno kąsnio užkandėlėms teikiu itin didelę reikšmę. Visų pirma, todėl, kad jas patogu paimti rankomis ir nereikia ypatingų gebėjimų žongliruojant įrankiais. Antra, jos puikiai papuošia stalą. Trečia, man be galo įdomu eksperimentuoti tekstūromis ir skoniais ir atrasti vis kažką naujo. Ketvirta, užkandėlės puikus maistas karštą vasaros dieną, kai nesinori sočių pietų, tačiau užkąsti derėtų. Penkta, jų gamybai nereikia skirti ypatingai daug laiko, o tai turbūt labai svarbu kiekvienai šeimininkei.
 
Mūsų visada laukiamiems draugams, giminaičiams, bičiuliams ar kolegoms ant stalo patiekiu vis naujų užkandėlių, tik gaila, kad daugelis liko neįamžintos, nes prieš pora metų net nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors su visu savo kulinariu paveldu lįsiu iš pogrindžio:) Tad dabar teks viską prisiminti ir kartoti iš naujo tam, kad galbūt naujų, o gal senai naujų idėjų pasisemtumėte ir Jūs. Ir prisiminkite, kad dažniausiai genialumas slypi paprastume!!! :)
 
Šiandien pristatau puikią užkandėlę, kuri iš jūsų pareikalaus vos keliolikos minučių, o svečiai bus nustebinti ilgam - pievagrybiai su mėlynuoju pelėsiniu sūriu.

Panna cotta su pieninio šokolado užpilu

Pagiriamieji žodžiai panna cotta'i jau išsakyti recepte su aviečių užpilu, tad daugiau šia tema ir nesiplėsiu.

Tik noriu ir Jums parodyti, kad šis desertas gali būti patiekiamas ir su kitokiu pagardu, ypač šaltuoju metų laiku, kai šviežių uogų ar vaisių mūsų šalyje skurdu.

2013 m. birželio 3 d.

Austriškos šokoladinės pupos

Namai jau nuo praeito rudens vidurio kvepia cinamonu, vanile, šokoladu... Rankos taip ir tiesiasi link naujų receptų, naujų derinių, naujų skonių ir potyrių. Knyga „Kvepiantys“ buvo tikras kelrodis ir neišragautos austrų saldžiosios virtuvės vadovas. Šią knygą būčiau įsigijusi, net jei ir nepažinočiau jos autorės, nes joje gausu tiek super paprastų, tiek daugiau pastangų reikalaujančių saldėsių.

Austriškos šokoladinės pupos – dar vienas gražus suteptų po du sausainių pavyzdys.

2013 m. birželio 1 d.

Panna cotta su aviečių užpilu


Panna cotta – tipiškas Pjemonto regiono desertas, mėgstamas visoje Italijoje, ypač tinkantis karštiems vasaros vakarams. Asmeniškai man tai vienas dieviškiausių desertų, be abejo, nutylint ir net neprisileidžiant nė mažiausios mintelės apie jo kaloringumą.

Šis gardėsis yra vienas mano favoritų, gaminamas namuose gana dažnai ir įvairioms progoms. Jo gaminimui nereikia skirti itin daug laiko, tad, net jei Jūsų svečiai pasibels į duris vos po poros valandų, Jūs galėsite juos nustebinti šiuo dieviškai skaniu grietinėlės desertu.

Granola



Granola arba kitap naminiai sausi pusryčiai buvo netikėtas atradimas man, kai jau pusė žmonijos žinojo apie šį stebuklą. Na bet kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad.